Pagrindinėje Druskininkų gatvėje, 1960 m. pavadintoje M. K. Čiurlionio vardu, stovi du namukai, kuriuose gyveno gausi Čiurlionių šeima. Tėvui Konstantinui gavus vargonininko darbą Druskininkų bažnyčioje, Čiurlionių šeima iš Ratnyčios apie 1878 m. persikėlė gyventi į kurortą. Šeima ilgą laiką neturėjo nuosavo būsto – jį nuomojosi. Kurį laiką Čiurlioniai nuomojosi namus, kuriuos vėliau (apie 1896 m.) nusipirko išsimokėtinai.
J. Čiurlionytė savo atsiminimuose rašo: „Tėvai Druskininkuose turėjo gerų draugų, tarp jų daktaro Markevičiaus šeimą. Daktaras Markevičius labiausiai ir agitavo pirkti namus. Druskininkuose gyveno pasiturinti jo pusseserė ponia Prosinskienė. Tai ji pusbrolio prikalbinta, sutiko paskolinti tėvams pingų. Buvo nužiūrėta „rezidencija”, susidedanti iš dviejų namų, kurių pirmasis nuo gatvės buvo visai gerai išsilaikęs, o antrasis apleistas, panašus į kluoną. Pirkinys buvo įkainuotas 1000 rublių. Prosinskienė paskolino pinigus lengvomis sąlygomis – grąžinti skolą be nuošimčių per 10 metų, po 100 rublių į metus. Namai buvo perkami motinos vardu be sklypo. Žemė priklausė trims Druskininkų valstiečiams, kuriems teko mokėti nuomą 18 rublių į metus. Nupirkęs namus, tėvas energingai ėmėsi perstatinėti antrąjį namą, paversdamas jį jaukiu trijų kambarių butu. Namelis, esantis prie gatvės, buvo paruoštas vasarotojams. Jį reikėdavę kiekvieną vasarą išnuomoti, kad gautais pinigais galima būtų išmokėti skolą ir mokestį už žemę.”
M. K. Čiurlionio jauniausių seserų Valerijos ir Jadvygos rūpesčiu išsaugota šeimos sodyba, kurioje 1963 m. birželio 16 d. atidarytas M. K. Čiurlionio namai-muziejus.
M. K. Čiurlionio namus-muziejų sudaro keturi pastatai. Pagal M. K. Čiurlionio seserų atsiminimus atkurtas memorialinių namelių interjeras, sutvarkyta sodybos aplinka. Memorialiniuose namuose eksponuojami Čiurlionių šeimai priklausantys daiktai. 1975 m. pastatytas pagalbinis muziejaus pastatas – kasa, kuriame lankytojai supažindinami su M. K. Čiurlionio biografija, rengiami koncertai, poezijos skaitymai bei įvairūs susitikimai. Šiame pastate galima įsigyti M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijų, natų, muzikos įrašų, knygų, meno albumų, parodų katalogų bei suvenyrų. 1993 m. atidaryta galerija, kurioje eksponuojamos M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos bei rengiami edukacinai užsiėmimai įvairaus amžiaus lankytojams.
M. K. Čiurlioniui šie namai buvo labai svarbūs: vaikystėje čia gyvenant jį tėvas pradėjo mokyti muzikos. Druskininkų bažnytėlėje net 28 metus vargonavęs tėvas Konstantinas Čiurlionis sukūrė lietuvišką chorą (jame dalyvavo trys Čiurlionių sūnus, Povilo Čiurlionio žmona Rozalija, kaimynai, vietiniai parapijonys), kuris ilgai gyvavo ir giedojo 4-iais balsais. Būdamas vos 5 metukų (nuo 1881 m.) vargonų klavišus jau spaudė ir Mikalojus Konstantinas, o vėliau dažnai pavaduodavo tėvą per Šv. Mišias:
„Einu dabar vargonininko pareigas, nuolat grodamas bažnyčioje per Šv. Mišias ir Mišparus ir už tai susilaukiau per Tėvą labai palankių kunigo kanauninko pagyrimų“, – 1892 I 21 Mykolui Oginskiui.
Čiurlionių šeimos gyvenimo kamertonas visada buvo muzika. visi vaikai mokėsi groti įvairiais instrumentais. Dar ir šiandien Čiurlionių namų svetainėje galima išvysti tvarkaraštį, pagal kurį vykdavo vaikų muzikinės pratybos.
„Saulė lyg nuskęsta žemės gilumon ir atsiunčia žemei tokią tamsią melsvą skraistę, o su ja ir ilgesingą tylą… Tada suskamba pianinas, širdis pradeda skubėti, jos ritmas susilieja su skambančiu pro atvirą langą ritmu.“ – taip savo atsiminimuose rašė Jadvyga Čiurlionytė, jauniausioji kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo. Prieš šimtą dvidešimt metų, sugrįžęs iš Varšuvos vasaroti į savo vaikystės miestą Druskininkus, kompozitorius nevengdavo vakarais prisėsti prie pianino ir improvizuoti, arba groti savo kompozicijas. Sode susirinkę šeiminykščiai ir bičiuliai paskęsdavo vakarėjančiame ore sklandančiuose pianino garsuose.
Vėliau, studijuodamas Plungėje, Varšuvoje ar Leipcige, menininkas sugrįždavo į šiuos namus vasaroti ir kartu su namiškiais minėti didžiąsias metų šventes. Keliaudamas ar dirbdamas Vilniuje, Peterburge, M. K. Čiurlionis čia grįžęs rasdavo ramybę, pilnatvę, kūrybinį džiaugsmą.
„(…) Ak, Geniuk, gaila, kad Tu nežinai, ką reiškia grįžti į gimtąjį sodžių. Jau tik varstas iki namų. Štai, iškart už miškelio. Vėl girdi pušų šlamesį, tokį rimtą, taip kalbantį tau kažką. Nieko nesupranti taip gerai, kaip to šlamesio. Miškelis retėja, jau blizga pro šakas ežerėlis. Andziukas susikūprinęs tempia vandenį iš šaltinio, o toliau ir namai, gandralizdis, bažnytėlė. Viskas taip pat, taip nepasikeitę, jog akimirką ir tau pasirodo, kad grįžti iš kankorėžių karo su berniukais miške; o tas Leipcigas, Varšuva tai bene tik ilgas ir sunkus sapnas.“ (M.K. Čiurlionis. Iš laiško Eugeniuszui Morawskiui, Leipcigas, 1902 kovo 21, 12 [val.] vidurdienio.)
„Kad Tu, brolelis, žinotum, kaip nuostabu pas mus namuose. Kažkokia nuostabi harmonija, kurios niekas nesugeba sudrumsti – vidi tarpusavy gyvena, kaip gražus spalvų derinys, kaip puikus akordo skambesys – ir mūsų senutis namas, ir medžiai, vaisių slegiami, ir reginys į pievas, į mūsų kadagių kalvelę ir mišką, už kurio kasdien leidžiasi saulė”. (Iš laiško broliui Povilui į Ameriką, 1908 09 7/8.)
1906 metų žiemą M. K. Čiurlionis leido Druskininkuose, paskendęs tyliame miegančio kurorto gamtos grožyje ir pasinėręs į stebuklingąsias lietuvių liaudies dainas. Šios dvi visą gyvenimą iš Druskininkų kompozitorių ir dailininką lydėjusios meilės tą žiemą susipynė į užburiantį grožį – liaudies dainų chorines išdailas.
1906 metų sausį Čiurlionis broliui Povilui iš Druskininkų į Ameriką rašė: „Ką tu manai apie tai? Žinai apie lietuvių sąjūdį? Aš ketinu visą savo buvusį ir būsimą darbą skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos, ir aš ketinu parašyti lietuvišką operą.“
Operos planai taip ir liks tolima, niekada neišsipildžiusia vizija, o iš tos pasakiškos 1906 metų žiemos Druskininkuose mus pasiveja gal pačios gražiausios kada nors sukurtos lietuvių liaudies dainų adaptacijos chorui.
Vasarotojų namelyje jam tėvai įrengė darbo kambarėlį – pačią geriausią jo turėtą dirbtuvę. Čia nutapyta ir daug jo garsių paveikslų bei Druskininkų miesto, namų atvaizdų. Čiurlionio piešiniuose užfiksuoti šeimos namai daug ką papasakoja apie Čiurlionių šeimą – matoma secesijos stiliaus sofa prie didžiojo šeimos namo, kopėčios į šeimos oficinos palėpę, kur vasaromis ypač mėgdavo nakvoti Čiurlionių sūnūs, o Konstantinas – stebėti žvaigždėtą dangų, audras, žaibus, perkūniją.
Paskutinį kartą šiuose namuose M. K. Čiurlionis lankėsi 1910 metų pradžioje, kuomet žmonos Sofijos buvo parvežtas pasiligojęs iš Peterburgo.
1965 metais, minint M. K. Čiurlionio 90-sias gimimo metines, Druskininkuose Lietuvos Nacionalinė filharmonija pradėjo rengti pianistų koncertus. Šie unikalūs rečitaliai, sudarę iki šiol vienintelį Lietuvoje ilgiausiai gyvuojantį fortepijoninės muzikos ciklą, tada žengė savo pirmuosius žingsnius. Šiandien, jau kelis dešimtmečius gyvuojantis renginys „Fortepijoninės muzikos vasara Druskininkuose”, sukūrė savo istoriją ir tradicijas. Fortepijoninės muzikos koncertai, kuriuose, tarp kitų kompozitorių kūrinių, visada skamba Čiurlionio kūryba, nuo 1965 metų kiekvieną vasarą vyksta Druskininkų M.K.Čiurlionio namuose-muziejuje. Rečitaliuose skambina įvairių kartu pianistai, pelnę M.K.Čiurlionio konkurso laureatų vardus, bei jaunieji talentai.
M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai
ciurlioniomemorialinis@ciurlionis.lt
+370 313 51131
Darbo laikas:
II-VI 11.00–18.00;
VII 11.00–16.00
