Čiurlionių jaunimas švęsdavo Jonines, bet jos nebuvo panašios į tradicines jaunimo šventes su dainomis ir linksmybėmis. Ir paparčio žiedo jie neieškodavo. Čiurlioniai Jonines švęsdavo savaip ir ruošdavosi šventei iš anksto. Seserys eidavo į pievas, į beržynėlį gėlių ir žolių prisiskinti, o grįžusios pindavo vainikus – kiekvienam po vieną. Tuo tarpu M. K. Čiurlionis su savo broliais pripjaudavo plonų lentelių, o per vidurį įkaldavo vinį žvakei užmauti. Ant kiekvienos lentelės pritvirtindavo po vainiką. Saulei leidžiantis Čiurlionių jaunimas išeidavo prie Nemuno ir su valtimis persikeldavo į kitą krantą. Pririnkę sausų šakų užkurdavo laužą – tai būdavo ženklas, kad Joninės prasidėjo. Sužibus žvaigždėms Čiurlioniai išplaukdavo į Nemuno vidurį. Uždegę žvakes  paleisdavo kiekvienas savo vainiką į vandenį. Stebėdami mirksinčias nutolstančias žvakes, burdavo kas ilgiau gyvens. Plaukdavo paskui, kol priplaukdavo „Meilės“ salą. Pasak Jadvygos Čiurlionytės, senais laikais toje saloje buvo švenčiamos Joninės, kūrenamas laužas meilės deivei Mildai. 

Parengė Regina Stankevičienė.