Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) – patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius ir dailininkas yra unikalus kūrėjas Europos meno istorijoje.
Savo kūrybinių ieškojimų įvairiapusiškumu M. K. Čiurlionis gali būti prilyginamas renesanso meistrams. Per vos dešimt metų trukusį kūrybos kelią jis sukūrė apie keturis šimtus muzikos kūrinių, tarp jų dvi stambias simfonines poemas, uvertiūrą, kantatą chorui ir orkestrui, dvi sonatas ir kelis variacijų ciklus fortepijonui, styginių kvartetą, kūrinius chorui bei daugybę fortepijoninių opusų. Tuo pat metu, per vos šešerius metus trukusį tapytojo kelią, Čiurlionis nutapė daugiau nei tris šimtus paveikslų, sukūrė nemažai grafikos darbų, be to, paliko literatūros ir poezijos kūrinių, reiškėsi publicistikoje, eksperimentavo meninėje fotografijoje. Jo užrašų sąsiuviniai iš studijų Varšuvos muzikos institute laikų atskleidžia domėjimąsi geologija ir istorija, chemija ir geometrija, fizika ir astronomija, astrologija ir mitologija, senosiomis ir moderniomis kalbomis, klasikine ir naująja filosofija, rytų ir vakarų religijomis.
Menininkas gimė Varėnoje, vargonininko šeimoje. Jam sulaukus vos dvejų metų, šeima persikraustė į Druskininkus. Čia susiformavo jo meilė lietuviškai dainai ir Druskininkų gamtai, o taip pat labai anksti atsiskleidė jo muzikinis talentas. Čia būsimasis menininkas grįš kiekvieną vasarą, čia gims jo labiausiai įkvėpti muzikos ir tapybos kūriniai.
Vos trylikos sulaukęs, jaunasis Mikalojus Konstantinas siunčiamas mokytis į Plungę, į Kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklą, kur nuo šešiolikos jau griežia fleita rūmų orkestre, su koncertais aplanko Palangą ir Rietavą. Į Plungę ir Palangą jis vėliau grįš jau su savo sužadėtine, vėliau nuotaka rašytoja ir publiciste Sofija Kymantaite.
Kunigaikščio Oginskio finansiškai remiamas jis mokosi Varšuvos muzikos institute, kurį baigia 1899 metais sukurdamas oratoriją “De profundis”. 1900 metais sukuriama simfoninė poema “Miške”, o jau 1901 jaunasis kompozitorius vyksta studijuoti į vieną svarbiausių Europos muzikos centrų – Leipcigą. Studijuojant Leipcige atgimsta dar vaikystėje puoselėta meilė dailei ir į Varšuvą 1902 metų antroje pusėje M. K. Čiurlionis sugrįžta apsisprendęs puoselėti abi saviraiškos formas – ir vizualiąją ir muzikinę. 1905 metais jis pradeda vadovauti lietuvių savišalpos chorui Varšuvoje, o tais pačiais metais Peterburge eksponuoti jo paveikslai atneša ir pirmąją dailininko šlovę.
Nuo 1906 metų M. K. Čiurlionis vis aktyviau įsitraukia į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą. Jo idealistinis aukojimasis tautos ir meno idealų vardan pristato jį kaip tipišką romantizmo epochos kūrėją. Per trumpą, vos nepilnus metus trukusį, gyvenimo Vilniuje tarpsnį M. K. Čiurlionis tampa vienu Lietuvos dailininkų draugijos lyderių, aktyviai prisideda rengiant tris pirmąsias lietuvių dailininkų parodas ir jose eksponuoja daugelį savo paveikslų. Taip pat vadovauja lietuviškiems chorams Vilniuje, o vėliau ir Sankt Peterburge, kur išvyksta siekdamas platesnio pripažinimo 1908 metų pabaigoje.
Čiurlionis buvo pirmasis profesionalus Lietuvos kompozitorius, taip nuoširdžiai susidomėjęs lietuvių liaudies dainomis – jis ne tik jas harmonizavo, naudojo jų melodiką savo originaliuose kūriniuose, bet ir rinko jas, analizavo jų savybes publicistikos straipsniuose. Bene tiksliausiai jo aistringą santykį su gyvenimu ir kūryba apibūdina M. K. Čiurlionio atsisakymas priimti siūlomas saugias dėstytojo, ar meno vadovo pozicijas Lenkijos miestuose, ir broliui Povilui laiške išsakytas apsisprendimas „visus savo esamus ir būsimus darbus skirti Lietuvai“.
Žvelgiant į M. K. Čiurlionio kūrinius galima pastebėti, kad jo tapyboje jaučiama simbolistų ir art noveau įtaka, muzikinė kalba siekia praplėsti chromatines ir harmonines mažoro-minoro sistemos galimybes, o visą kūrybą vienija ryškios sinestetinės tendencijos. Visi šie bruožai liudija Čiurlionį esant tipišką vidurio Europos devyniolikto-dvidešimto amžių sandūros menininką.
Vis dėlto brandieji M. K. Čiurlionio paveikslai, kurių plastika subtiliai pagrįsta muzikinėmis formomis ir muzikine motyvine plėtojimo logika, ir vėlyvieji kūriniai fortepijonui, kuriuose persipina serijinė technika ir ostinatinė logika, melodiniai bei ritminiai moduliai ir harmoninių kompleksų dariniai, visoje Europos kultūros istorijoje išsiskiria kaip unikalūs muzikos ir tapybos sferas suliejantys meno pavyzdžiai.
Rokas Zubovas