Gegužės 27 d. 11:00-16:00 val. Žygis pėsčiomis „Čiurlionio takais į mitų ir gyvų legendų Švendubrę“ su menotyrininke Aušra Česnulevičiene.

Nedūsauk, kaip nelaimingas žmogus.
Atsidusk, kaip miškas.
Ar buvai kada miške. O su juo?
V. Landsbergis. Debesies laivu., 20022., p.100.

„Tai buvo viena iš jo mėgstamiausių vietovių. Brolis ne kartą, dar paaugliu būdamas, su draugais lankydavo Raigardą“. Taip prisimena jauniausioji, mylimiausioji Konstantino sesuo Jadvyga, švelniai brolio Žvirbleliu vadinta.

Prisimindami tą smagią Čiurlioniukų išvyką  ankstyvą birželio rytą į Raigardą daugiau nei prieš 100 metų, išsiruoškime ir mes. Išeisime visai dienai, tad be bryzelio lašinių, druskos ir bulvių neišsiversime! Tokį lauknešėlį  keliauninkams tuokart  suruošė  mama Adelė Čiurlionienė. Eikime Čiurlionių pėdomis, tuo pačiu keliu, Senąja Ežero gatve, o nuo 1960-ųjų M.K.Čiurlionio,  kuri jungiasi su buvusiu Pariečės plentu, dabartine V.Kudirkos gatve, mišku tolyn link Pervalkų.

O koks nuostabus tas senasis Druskininkų miškas, kaip jį mylėjo Čiurlionis! Kokių vaizdų sukeldavo, kokių minčių įkvėpdavo nuotaikingas, nepaliaujamas senų pušų ošimas! Kokie ritmai gimdavo, žiūrint į grakščius pušų liemenis, panašius į antikines kolonas…Ilgai ėjome šilu į Raigardą, o pušys lydėjo mus, retkarčiais tylomis lyg atsidusdamos ir galvomis palinguodamos. „Jau netoli Raigardas!-sušuko Kastukas ir užtraukė savo mėgstamą dainą „Oi giria, giria“.

Netoli jau ir senasis Švendubrės kaimas. Kelio dešinėje baltuoja kaimo kapinaičių koplytėlė. Aplankykime kapelius. Vienas pirmųjų  kalnelin palydėtas čia atgulė Čiurlionio draugas, kaimo Ambasadorius, Antanas Smaliukas, sulaukęs viso šimto metų. Leidžiamės nuo kalnelio, miškas baigiasi ir reikia įkvėpti oro iš nuostabos, koks neapsakomas reginys prieš akis atsiveria! 

Po mūsų kojomis, kiek akys matė, atsiskleidė didingas slėnis, violetine miškų juosta apsuptas. Visą jį dengė žalia pieva, per vidurį vingrus upokšnis, šen ten žaliais krūmais apaugęs. Kaip platu! Kaip erdvu!

Kelias šakojasi, sukime kairėn, link Pereselcų. Visai prie žvyrkelio dar tebestovi šimtametis kluonas, menantis Čiurlionio viešnages Antano Smaliuko sodyboje. Kaimo Ambasadorius mielai pasakodavo, kaip sykį, jau temstant, audrai pakilus, Čiurlionis su broliu Stasiu užėjęs į jų sodybą. Tėvų prikalbintas, pasiliko nakvoti, tačiau jokiu būdu nesutiko eiti į gražiai paruoštą klėtį. Ar galima įsivaizduoti geresnę nakvynę, kaip klojime ant šviežiai nupjauto šieno, – pasakė. Vakare ilgai klausėsi tėvų pasakojimų apie Raigardą ir Švendubrės kaimo istoriją. Čiurlioniui buvo žinomi visi apylinkės kaimai. Vos šešerių Antanukas prisiminė, kaip Konstantinas nepaprastai žavėdavosi į naktigonę jojančių bernų dainavimu, kitą kartą, ant kalvos atsisėdęs klausėsi rugiapjūtės dainų, kurias pakaitomis dainavo moterys. Ryte berniukas skubėdavo į kluoną, pas svetį, bet rasdavo tik tuščią išgulėtą šiene vietą ir nugerto pieno puodynėlę.

Sukime atgalios į Švendubrę. Eidami rytine, senąja, paminkline kaimo gatve, kur visų namų akys žiūri į slėnio tolumas, prieisime rašytojo, skulptoriaus, bibliotekininko Juozo Šikšnelio sodybą. Tai senos dinastinės Šikšnelių šeimos, žinomos dar nuo XVIII a. ir užfiksuotos to meto dokumentuose palikuonis. Švendubrėj gimęs ir čia augęs, baigęs mokslus darbą pasirinko Klaipėdoje ir lig šiol dirba Ievos Simonaitytės bibliotekos direktoriumi. Žiemą – uostamiestyje, vasarą savo Maljorkoje, taip atostogas gimtajame kaime vadina Juozas Šikšnelis. Švendubrėnas ne tik rašo pjeses, noveles, yra išleidęs prozos knygų, bet laisvu laiku skobia iš medžio, tašo iš akmens skulptūras, paminklus, kurių ekspozicija čia pat ant kalnelio, gerai matoma kaimo svečiams nuo gatvelės. Jei tik šeimininkas bus namie, visada mielai priims svečią, turistą atklydėlį, papasakos, slyvom, obuoliais būtinai pavaišins. Juozas, kaip ir senieji liaudies meistrai akmentašiai, akmenį savo kūrybai pasirenka tokį, kurio natūraliai susiklosčiusios gamtinės formos jam ką nors primena. Jautriai paryškindamas detales, jis sukuria išraiškingas akmens skulptūras. Iš jo sukurtų skulptūrų labiausiai išsiskiria M.K. Čiurlionio portretas, kurį Šikšnelis supranta ir aiškina kaip memorialinį paminklą, skirtą Čiurlionio lankymosi Švendubrės kaime atminimui įamžinti.

Švendubrė – ypatingas rėžinis – gatvinis,  XVII a. pradėjęs formuotis,  kaimas . Kad čia galėjo būti šventas duburys, šventa pagonių ąžuolų giraitė, yra pagrindo manyti, nes unikali vieta yra išsidėsčiusi prie švento duburio kranto. Duburyje, į kaimo laukus įsibridęs,  iki šiol išlikęs vienas kelių šimtų metų ąžuolas. Visos Švendubrės moterys siūlus dažydavo jo žieve.

Jei pirmą kartą lankotės Raigardo slėnyje intuityviai akimis ieškosite to taško ar vietos, o kur gi stovėjo 1907 metų birželį  Čiurlionis ir  tapė savo garsų triptiką „Raigardas“. Ne kartą bandyta surasti vietą, iš kurios galėjo būti nutapytas paveikslas. Pasak dailininko sesers visos triptiko dalys sukomponuotos natūroje vieno plenerinės tapybos seanso metu. Įsižiūrėjus į apšvietimą, šešėlius paveiksle, galima manyti, kad dailininkas pasirinko žiūros tašką kažkur nuo šiaurinio slėnio krašto, nuo Švendubrės kaimo pusės. Pamatėme ant molberto tris Raigardo eskizus. Čiurlionis pasirinko vadinamąją „paukščio skrydžio perspektyvą“, kadangi nuo aukštų miškingų šlaitų atsiveria pats įspūdingiausias slėnio vaizdas. XX a. pradžioje nutapytas paveikslas  yra savotiška ikona, jis turi kai ką daugiau nei peizažas.  Šis kraštovaizdis pilnas reikšmių. 1907 metai – labai reikšmingi, lūžio metai, lietuviai atgimsta, kuriasi Dailės, Mokslo draugijos ir visa tame dalyvauja Čiurlionis. Tai to laiko pradžia, ta akimirka, apie kurią Menininkas svajojo- apie tą Lietuvą. Tai buvo lietuvių tautos Atgimimas, žiežirba, laikas, kai atsirado Jo „Raigardas“, ir Čiurlionis buvo pats tikriausias  lietuvybės žadintojas, dalis mūsų Sąjūdžio.

Ir mumi nieko nėr gražiau už Švendubrį, – sako švendubrėnai apie savo kaimą, kurį pažinsi , pajusi ir pamilsi iš pirmo sykio, tik eidamas, nevažiuodamas,  jo gatvelių labirintais.  Tas chaosas ir yra kaimo išskirtinumas, kuris radosi stichiškai kuriantis sodyboms, tarsi geram sėjėjui metus saują grūdų. Istorine kaimavietės gatvele pasieksime bene žinomiausią Švendubrės turtą – Akmenį milžiną. Tai iškiliausias mitologinio-sakralinio pobūdžio paminklas Raigardo apylinkėse, 10-as pagal dydį Lietuvos riedulys, irgi šventas, du kartus šventintas, kryžium papuoštas, šiame akmenyje yra labai daug dvasinio mūsų tautos gyvenimo,  todėl velnio čia nešaukite. Statomai naujai Ratnyčios bažnyčiai (1910 m.) suskaldyt norėta, bet švendubrėnai nedavė, o akmuo visaip kaip skaldomas išliko. Jei nevierinat, kad apjuosti milžinui riduoliui reikia 22 metrų juostos – galėsite išbandyti patys!

Ir dar: atvykę Švendubrėn jūs būtinai turite pabūti santakoje, kur į vieną, išdidžią  Nemuno arteriją  savo vandenis suneša Kubilnyčia, Nemunykštis ir jau bevardės upių senvagės.

Svarbu pažymėti,  kad Švendubrė pažįstama per:
daugiasluoksnę keliolikos amžių istoriją – visa, kas unikaliausia , slypi žemės gelmėse;
savitą gyvenimo būdą, tik šiai vietai būdingą kalbą ir pavardes/pravardes (švendubrėnų kalbos pagrindu sudarytas V.Vitkausko „Druskininkų tarmės žodynas“, 1988);
unikalų sodybų sklypų išsidėstymą;
per patį brangiausią kaimo gyvąjį paveldą – senuosius švendubrėnus, kurių tėvai dar girdėjo nuskendusio Raigardo miesto varpus.

Galima daryti grupės fotosesijas – prie A.Smaliuko kluono, J.Šikšnelio sodyboje, ant kalvelės šiaurinėje kaimo pusėje Raigardo fone, prie Akmens, Nemuno ir Nemunykščio santakoje. Apjuosti, matuoti Akmenį. Prisimenant sesers Jadvygos pasakojimą, išsikepti bulvių. 

Kaip linksma buvo susėsti prie laužo, ant žarijų kepti druska pabarstytus grybus, bulves su lašiniais,  dainuoti dainą Švendubrėnai mielai kalba, priima svečius. Esu kalbinusi Joną Salanavičių, (sklypas ribojasi su buv. Smaliukų sodyba) kurio kieme  buvo vykdomi kasinėjimai, turi išlikusių radinių. Aneliukė Suraučiūtė – puiki pašnekovė, gyva liudininkė Švendubrės istorijos – užsukti į jos kiemą (nr.62) būtų didelė  įdomybė.

Pagal: Jadvyga Čiurlionytė „Atsiminimai apie M.K.Čiurlionį“, 1994. „Ar tikrai Raigardas prasmego“, VDA leidykla, 2001. Iš 2020 06 14 ekspedicijos konspektų su archeologu prof. V.Vaitkevičiumi.

Aušra Česnulevičienė

Būtina išankstinė registracija tel. +370 686 45528 arba el. p. c.ausra@gmail.com
Organizatorius: Kūrybos namai „Druskos studija“.

Šis renginys – tai pirmojo Lietuvoje sertifikuoto nacionalinio kultūros kelio „M. K. Čiurlionio kelias“ kultūrinės topografijos savaitės „Čiurlionio Lietuva“ programos dalis. „M. K. Čiurlionio kelio“ operatorius – Lietuvos muziejų asociacija. Lietuvos muziejų asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. „M. K. Čiurlionio kelio“ koordinatorius – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Įspūdžiais kviečiama dalintis naudojant grotažymę „KartuČiurlionioKeliu“ bei kelio naujienas sekti M. K. Čiurlionio kelias Facebook paskyroje.