Kunigaikščio M. Oginskio dvaro orkestras, kuriame grojo M. K. Čiurlionis, dažnai koncertuodavo Gandingos pilalėse. Apie tai vaizdžiai yra aprašiusi mokytoja kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė:

[…] Tai buvo didelė šventė, pilalėse kalnai kalneliai nusėti apylinkių gyventojų, orkestrai grojo. Buvo ruošiamas komiškas bėgimas maišuose, dalinami prizai. Lipo į kartį, kur buvo sukabinėti vertingi daiktai, nugalėtojai sveikinami maršu. Nakvojo muzikantai iš karčių suręstose palapinėse, apdengtose šienu.

Ši vietovė – tikra mįslė. Ant didesniosios pilalės, nupjauto kūgio formos, pusračiu riogsojo koks 100 akmenų maždaug po 1 kub. m. Kam jie suvilkti, niekas nežinojo. Visur ąžuolai. Po mažąja pilike, pasakojo seneliai, palaidotas žymus pagonių dvasiškis su turtais, esąs požemis.

Atsirado žmogus, kuris net kelias dienas ieškojo požemio. Rado vis dėlto sidabrinę plokštelę, išmargintą rutuliukais, kurią pardavė, ir ją sulydė. Kas žino, gal ten buvęs planas į legendinius požemius, kurį žmonės sunaikino. Suskaldė ir mįslingus akmenis, dėjo juos į pamatus, statė rūsius, sunaikindami senovę. Tik vieną akmenį ąžuolų šaknys išlaikė, jo neįstengė žmogus išrauti, jis – apsamanojęs, sulindęs į žemę, senovės liudininkas, M. K. Čiurlionio amžininkas, tebetūno…

Šioje brangioje, paslaptingoje vietoje jautrios prigimties jaunuoliui, M. K. Čiurlioniui, daug reiškė praleisti naktį, pasiklausyti ąžuolų šlamėjimo, prisiminti girdėtas pasakas apie paslaptingą moterį, velniuką-vokietuką. Visa ši aplinka buvo pilna romantikos ir paslaptingumo. Gal ji ankstyvoje jaunystėje sužadino stiprius įspūdžius, gal tai buvo pirmieji daigai, įsilieję į kūrybinę prigimtį? Gal šie atsiminimai paskatino pasaulį matyti panašų į pasaką?..

Sulojo šuo, į kiemą įvažiavo brička. Aš tada verpiau po liepomis, nes buvo trošku. Iš bričkos išlipo gražioji Kymantienės duktė Sofija, apsikabino motiną. Šalia Sofijos buvo nepažįstamas vyras. Pasisveikinę su tėvais, jie suėjo į vidų, o aš verpiau ir galvojau, kaip gerai tėvams, kad jų vaikai nesiblaško po svetimus kraštus, kad jie namie. Iš kišenės išsiėmiau savųjų laišką ir ašaros ėmė byrėti iš akių. Nežinau, kiek laiko praėjo. Žiūriu, beateinanti Sofija su svečiu. Net susigėdau savo ašarų, savo senos prijuostės. Jie nepraėjo, pasisveikino. Sofija žinojo tą mano sielvartą. Abu ėmė raminti. Kitą rytą senutė matė, kad svečias kažką rašė, atsisėdęs po senomis liepomis. Gal tai buvo 1908 metų rugpjūčio 19–oji, kada M. K. Čiurlionis Karklėnuose sukūrė Preliudą op. 30., Nr.2?…

Ypač įspūdingi koncertai buvo gamtoje, kai švęsdavo Mykolo Oginskio vardines, į kurias atvykdavę muzikantai iš Rietavo. Koncertai buvo ruošiami ne tik Rietave, Plungėj, bet ir gamtoje, už kelių kilometrų nuo Plungės – Gondingos priešpiliuose. Didžiulė lanka, apjuosta Babrungo, kurioje pūpsojo lyg du baravykai – dvi „pilalės“, o už upės – Vožkuprio piliakalnis. Čia pat paslaptingi Pasklepiai, juose – rūsiai, pilni turtų. Tais laikais senieji žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad čia vaidenasi. Ir kokių dalykų ten „matydavę“ – vokietuką–velniuką, kuris pagrobė gražuolę ir paslėpė Gondingos pilies požemiuose. „Matydavę“ šunį be globos, veršį dviem galvom, labai gražią moterį, nieko nekalbančią, tik šukuojančią savo ilgus plaukus ir paslaptingai dingstančią. Žmonės vengė Pasklepių, ypač vakarop.[…]