Sofija Kymantaitė (1886–1958) gimė bežemių bajorų šeimoje, tačiau jos tėvai materialiai vertėsi sunkiai. 1893 metais, kai mergaitei buvo 7 metai, tėvai persikėlė gyventi į Kulius pas motinos brolį kleboną Vincentą Jarulaitį. Tėvas Leonas Kymantas klebonijoje ūkininkavo, padėjo naujos bažnyčios statybos darbuose, energingoji Elžbieta Kymantienė ėmėsi šeimininkės pareigų. Sofija, padedant dėdei, galėjo lavintis. Buvo guvi, imli mergaitė – greitai prakalbo žemaičių tarme.
Iš pradžių mokėsi bendrų dalykų ir muzikos privačiai, vėliau lankė Palangos pradžios mokyklą mergaitėms. Būdama 12 metų, Kuliuose susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu – jis tapo pirmuoju Sofijos lietuvių kalbos mokytoju. Dėdei finansuojant, S. Kymantaitė tęsė mokslus Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją ir literatūrą.
Kuliuose lankėsi ir M. K. Čiurlionis. Štai kaip jis laiške broliui Pauliui aprašo viešnagę pas Sofijos tėvą:
„Dabar esame Kuliuose pas Zosės Tėvą (Kuliai tai mažas miestelis, 18 varstų nuo Plungės). Viešime čia jau antrą savaitę. Zosės tėvas baisiai simpatingas, originalus ir įdomus žmogus. Nedidelio ūgio, drūtas ir su didžiuliais baltais ūsais. Kalba visuomet garsiai ir mėgsta pasakoti tiktai apie karalius, imperatorius, didžiuosius kunigaikščius, popiežius. Mokyklinės istorijos beveik nepažįsta, bet turi savo fantastinę ir šimtą kartų įdomesnę istoriją.“