„Mergelės Akys“ – tai nedideli ovalo formos ežerėliai sujungti tarpusavyje sąsiauriu. Jie telkšo pušynų apsuptyje apie 1,5 km į pietvakarius nutolęs nuo Druskininkų  miesto centro. Kadaise tai buvo mėgstamiausia M. K. Čiurlinio pasivaikščiojimo vieta. Jis mėgdavo apeiti tuos ežeriukus, o kartais čia vaikščiodavo ir naktimis – kai nieko nesimato. 

„Tai būdavo dažniausiai vasarą, kai po improvizacijos vakarų, ieškodavo išsiblaškymo, ar po karštų ginčų ligi pusiaunakčio su broliu Povilu, tada konservatorijos studentu ir linkusiu į filosofiją, pradėdavo neužbaigiamą ginčą apie Visatą ir žmogaus paskirtį joje bei kitus mįslingus klausimus. Tada staiga M. K. Čiurlionis, tarsi suradęs mįslės išsprendimą, kurios negalima išreikšti žodžiais, tik pajusti visa savo esybe, nutraukdavo ginčą ir sakydavo:
– Einam!
Kur? – neteko klausti. Aišku buvo, kurgi kitur, jei ne ten, kur dvi Mergos Akys spindi po žvaigždėtu dangumi“ (Kazys Boruta, Raštai T. 6. Saulės parnešti išėjo). 

Vieną kartą, M. K. Čiurlionis pasiūlė Povilui išsiskirti ir eiti aplink ežerėlį vienam į vieną pusę, kitam – į kitą. Tuomet Povilas paklausė, kaip reikės tamsoje susitikti. M. K. Čiurlionis atsakė, kad dainuosime. Taip ir padarė: susitikę vėl dainininkai laimingi grįžo namo ir parsinešė sieloje skaidrų išgyvenimą.