Šiame pastate 1907–1908 m. gyveno Sofija Kymantaitė, būsima M. K. Čiurlionio žmona:

„Kambarėlis buvo nekoks – langas ėjo į pastogę, stogas toje vietoje buvo įstiklintas, bet vakare, kai buvo nuleista užuolaida, buvo itin jauku“. Per [Vinco] Kudirkos minėjimą skaičiau pranešimą […]. Po pertraukos jis skambino savo kūrinius. Paskui atsisėdęs greta manęs […] pasakė: „klausydamasis nusprendžiau, kad tamsta mane mokysi lietuvių kalbos“. – „Gerai“, atsakiau visai ramiai.“ `(Iš Sofijos Čiurlionienės atsiminimų).

8 buto kambarėlyje vyko M. K. Čiurlionio lietuvių kalbos pamokos:

„Pamokos. Mano mažame kambarėlyje Uosto g. 4 nr. su langu į palėpę, virš kurios įstiklintas stogas teįleisdavo balkšvą šviesą, ir tik vakare ta gūžtelė tebūdavo jauki. Žiemos vakaras, žibalinė lempa – ant stalo Kriaušaičio gramatika, Juškos dainos, Rėza, „Žiupsnelis“. Pamokos, šiandie pasakyčiau, be jokios sistemos. Ne pamokos, o kažkokia improvizacija. <…> Kai žmonėms yra tiek daug pasakyti, sunku verstis tąja kalba, kurios vieno iš jų išteklius gal tik pora šimtų žodžių.“ `(Iš Sofijos Čiurlionienės atsiminimų).

Šiuo adresu dailininkas ir kompozitorius rašė laiškus savo sužadėtinei iš Sankt Peterburgo:

„Zuliuk Vienintele mano, tokia mylima iš Uosto gatvės ir ta dabartinė stebuklinga, ir dar labiau Mylima, ir Ta mylimiausia, Siela mano, ir Saulė, ir viskas pasaulyje, netolimoje ir tolimoje ateityje. Zuliuk, aš toks esu laimingas…“ – M.K.Č., 1909 m.

„Kartais tyliai kalbuosi su Tavimi arba užsimerkiu, apkabinu Tave ir skrendame kažkur. […]Zosė glaudžiasi prie manęs, aš jaučiu jos šiltą kvėpavimą ir ji kužda: „Kastuk, kaip tai nuostabu, kaip tai nuostabu!“ […] Ir taip skrendame vis toliau. O štai ir jūra. Bangos didelės didelės! […] Matome visą jūrą ir krantus aplink jūrą, ir takelius, kuriais žmonės vaikšto ir žvelgia į jūrą bei ilgisi labai. Ir kitas jūras matome, ir vandenyną, o aplink vandenyną irgi kelias pakrante suka ratą, ir žmonės vaikšto, ir stebisi, ir bijo.“ „Zuliuk Vienintele mano, tokia mylima iš Uosto gatvės….“

Svarbiausias susitikimas Vilniuje Čiurlioniui neabejotinai buvo rašytoja Sofija Kymantaitė, su kuria toliau gyvenimo keliu ėjo drauge:

„Panelė Kymantaitė, labai graži, šiek tiek panaši į Tave, bet jau turi devyniolika metų. Pabaigė Krokuvoje aukštuosius Baraneckio kursus, dirba „Vilties“ redakcijoj ir puikiai kalba lietuviškai. Nenori man duoti pamokų, bet tai nieko.“ (Iš M. K. Čiurlionio laiško Halinai Volman).

Iki 2015 metų Sofijos Čiurlionienės dukraitės Dalios Zubovaitės-Palukaitienės liudijimo namas laikytas neišlikusiu. Literatūrologai Mindaugas Kvietkauskas ir Nida Gaidauskienė savo meninėmis esė pravėrė nebesamus vartelius į Uosto gatvės namo ir jos gyventojų praeitį primindami, kad būtent šiuo adresu vienas po kito į Vilnių Sofijai skriejo Čiurlionio laiškai.

Trumpo metro filmas „Uosto gatvė  4“ – tai meninė dokumentika apie praėjusio amžiaus pradžios Uosto gatvės namą, kuriame gyveno ir mylimojo laiškų laukdavo pati Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Kviečiame būti istorijos liudininkais ir atrasti Vilniaus širdyje esantį namą, kuris buvo Sofijos Kymataitės-Čiurlionienės bei M. K. Čiurlionio susitikimų bei lietuvių kalbos pamokų vieta.

Plačiau:
Daugiakalbis M. K. Čiurlionio namų audiogidas.
Mobilioji aplikacija „Čiurlionio Vilnius“ – išmanus būdas pažinti Čiurlionį Vilniuje. Programėlę galite atsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių.
Stanislovas Žvirgždas „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“ (2019).