en
Rasų kapinės – M. K. Čiurlionio amžinojo poilsio vieta

1911 m. kovo 28 d. (pagal naująjį kalendorių – balandžio 10 d.) M. K. Čiurlionis mirė „Raudonojo dvaro“ sanatorijoje Pustelnike, peršalęs nuo plaučių uždegimo, būdamas vos 35-erių. 1911 m. kovo 31 (nauj. st. balandžio 13 d.) palaidotas Rasų kapinių aukščiausioje Literatų kalnelio vietoje.

„Būrys lietuvių, apie 40-50 žmonių, Vilniaus lietuvių inteligentijos žiedas, sudarė laidotuvių eiseną, –  rašė dienoraštyje mokslininkas ir visuomenės veikėjas Mykolas Romeris. –  Mirusiojo giminės – seni tėvai valstiečiai, dvi seserys, brolis, žmona – žygiavo eisenos priekyje. <…> Karstą kapuose nešėme: aš, Ruščicas, Žmuidzinavičius, dr. Domaševičius, Šleževičius ir Donatas Malinauskas. Prie atviro kapo pirmasis kalbėjo kun. Jarulaitis, našlės dėdė. Jo kalba buvo graži, gili.“ „<…> Prieš du metu jam šliūbą duodamas nesitikėjau, kad štai dabar laidot jį man teks…“ (Kultūros barai, 1976, Nr. 10, p. 55)

„Suskambėjo skardžiai, kaip Lietuvos sodžiuose skamba „Aniuolas Dievo“. Sutratėjo žemės grumulėliai. Bet dar nenorime skirstytis. Dar stovime apie tą kapą nuliūdę, nusiminę, prislėgti… Bet vienas yra mums nusiraminimas: nors mirė, nors nebėra jo tarp mūsų – jo dvasia gyva ir tarp mūsų pasiliko“ (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai, 2011, p. 419).

„Ir visiems, kurie apie tą juodą duobę sustojome, skverbėsi gailios ašarėlės, kaip rasos rasoja…“ (Laidotuvių dalyvis, pasirašęs slapyvardžiu, galbūt L. Gira).

Ferdinando Ruščico, vieno Varšuvos M. K. Čiurlionio dailės mokytojų, kalba (ištrauka), kuri ne graudino, bet kvietė susimąstyti, teigė kūrėjo žygio vertė:

„Mes, kurie matėm jo talentą pražystant iš pat pirmujų netikėtų apsireiškimu iki velesniųjyų kas metai laukiamių gausių jo dovanų, atsisveikiname su žmogum nesutepto grynumo, su draugu, turėjusiu prakilnius siekimus, ir giliai palaikysime atmintyje tragiškai pertrauktą dainą… Yra vienas Čiurlionies paveikslas, jums gerai žinomas. Iš bundančios šviesos iškyla paukštis ir plačiu savo sparnų mosterėjimu aplenkia viršukalnius ir lekia tolumon. Tai „Žinia“. Tokia žinia nešinas atėjo Čiurlionis. Buvo pranešėjas naujos jaunosios dailės, kuriai davė savo atskirą žymę. O savo žemei ir savo tautieąiams skelbė bundančio juose pavasario grožę.“

Rasų kapinės – seniausios Vilniuje išlikusios kapinės. Įkurtos žlungant Abiejų Tautų Respublikai, tapo esminių Vilniaus ir Lietuvos istorijos vingių liudininkėmis. Čia palaidoti lietuviai, lenkai, baltarusiai, atvykėliai iš tolimų šalių, kurie čia gyveno, dirbo, dalyvavo miesto visuomeniniame, kultūriniame, politiniame gyvenime.

M. K. Čiurlionio antkapinio paminklo autorius Juozas Zikaras. Paminklo formos asocijuojasi su M. K. Čiurlionio dailės kūrinių motyvais. 1965 m. paminklas rekonstruotas (archit. Eduardas Budreika).

Pustelniko vardu tuomet vadinta sodyba netoli Marki miestelio, kur gydytojas K. Olechevičius buvo atidaręs privačią „Raudonojo dvaro“ sanatoriją dvasios negandų ištiktiesiems. Čiurlionis čia praleido apie metus. Šiandien nedaug tikslių žinių, kaip tie metai praslinko, kokie taikyti gydymo metodai, kokie žmonės tapo dailininko draugais. O štai paskutiniai – iki Pustelniko – biografiniai faktai aprašyti ne vieno autoriaus.

Sveikatos krizė Čiurlionį ištiko Sankt Peterburge, sunkios buities ir įtempto kūrybinio darbo išsekintą. Žiniai pasiekus Lietuvą, vyro aplankyti atvyko Sofija. Netrukus jiedu parvyko į Druskininkus, kur praleido apie mėnesį. Paaiškėjus, kad būtinas gydymas ligoninėje, pasirinkta „Raudonojo dvaro“ sanatorija. Nuoširdžiai susirūpinę Konstantino draugai padėjo surinkti reikalingų lėšų.

Į dailininko paskutinės kelionės eiseną išsirikiavo apie pusšimtis žmonių – artimieji, bičiuliai, kolegos. Pasikeisdami karstą nešė Antanas Žmuidzinavičius, Mykolas Römeris, Ferdynandas Ruszczycas, Andrius Domaševičius, Mykolas Sleževičius ir Donatas Malinauskas. Kapinių koplyčioje gedulingas Šv. Mišias aukojo ir kapą pašventino kunigas Vincas Jarulaitis. Po jo, A. Žmuidzinavičiaus, F. Ruszczyco ir kitų atsisveikinimo kalbų, į karsto dangtį dusliai pažiro žemės grumstai. Kapo kauburėlį apjuosė aštuoni vainikai su užrašais ant kaspinų. Trys jų buvo nuo Vilniaus ir Peterburgo dailės draugijų, kurios gedėjo netekusios savo nario.

Plačiau:
Mobilioji aplikacija „Čiurlionio Vilnius“ – išmanus būdas pažinti Čiurlionį Vilniuje.
Programėlę galite atsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių.


Partneriai
Daugiau
Kontaktai
Su mumis galite susisiekti ir užpildę šią formą