Raigardo slėnis – tai Nemuno dešinio kranto slėnis, į pietus nuo Druskininkų nutolęs 5 kilometrus, legendomis ir padavimais apipinta vieta, pamėgta dailininko M. K. Čiurlionio, kurią jis įamžino triptike „Raigardas“. Slėnyje plyti salpinės pievos, terasų liekanos, apaugusios pušynais, pelkė, teka upelis Nemunykštis (Kubilnyčia). Slėnio vietovardis kilęs nuo žodžių „raistas“ ir „gardas“ junginio, kai miestai buvo vadinami gardais.
„Kastukas, ėjęs keletą žingsnių pirma mūsų, sušuko:
– Ei, ei! Žiūrėkite, Raigardas!
Nors sunku buvo eiti per smėlynus, tačiau, įtempusi visas jėgas, pribėgau prie tos vietos, kur stovėjo brolis, ir nustebau. Po mūsų kojomis, kiek akis matė, atsiskleidė didingas slėnis, violetine miškų juosta apsuptas. Visą jį dengė žalia pieva, per vidurį vingrus upokšnis, šen ten žaliais krūmais apaugęs. Kaip platu! Kaip erdvu! […]
Čia ne vienas šienpjovys, pataikęs koją į plaukiantį kupstą, dingo it prarajoje su dalgiu ir pustykle – liko tik šiaudinė skrybėlė, plūduriuojanti vandens paviršiuje. Čia ne vienas piemenėlis, prapuolusios karvės ieškodamas, ir pats vandens bedugnėje galą gavo. Veltui jis buvo motulės laukiamas ir apverkiamas. Ne kas kitas, kaip Raigardo požeminiai gyventojai pasigrobdavo vargšus žmones, kad jų kalbos ir dainų nepamirštų. Tad Švendubrės, Pervalkų ir kitų kaimų moterys, išleisdamos savo vyrus šienauti, o vaikus ganyti, aprūkydavo juos švęstomis žolėmis ir įprašydavo neiti į tas vietas, kur po žolynais ir samanomis klaistingai slapstėsi gilios versmės, vedančios į Raigardo paskendusį miestą.“ (Jadvyga Čiurlionytė „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ 1973 m. p. 77).
„Kastukas sužinojo, kad šis upelis išplukdo į paviršių iš paskendusio Raigardo miesto visokių daiktų: tai duris, beveik sveikas, tai durų rankena randama upelio dugne, tai karolių vėrinys, tai sidabrinė sagtis. Tik visa bėda, kad ir kur padėtum tuos daiktus, kad ir kaip paslėptum ar užrakintum, visi jie per naktį dingsta. Matyt „jie“ ateina ir atsiima savo daiktus. Vienas šienpjovių pats radęs sidabrinį moterišką batelį, bet tokį mažytį, kad nė viena Gerdašių kaimo mergina negalėjusi į jį kojos įsprausti. Kas iš to, kad po nakties ir tas batelis dingęs.“ (Jadvyga Čiurlionytė „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ 1973 m. p. 81).
„Ir štai pamatėme ant molberto tris Raigardo slėnio eskizus, kurių trečiasis buvo vos pieštuku užbrėžtas. Vienas jųjų jau žėrėjo spalvomis.
– Dar nebaigtas, – pasakė brolis, – teks dar ne kartą grįžti.“ (Jadvyga Čiurlionytė „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“ 1973 m. p. 82).
„O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno dangus toks skaistus, švelnus, toks lietuviškas – žiūri žiūri ir negali atsižiūrėti. Tuomet širdis smarkiau pradeda plakti, o siela nudžiugus himną pradeda giedoti Tam, kuris tėvynę tau davė Lietuvą. O ir graži ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nei kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! – koks graudus paprastumas tame reginyje.“ (Iš M. K. Čiurlionio dienoraščių, 1900 m.)
