Šiame pastate 1908 m. vyko Antroji lietuvių dailės paroda. Lietuvių dailės draugijos vicepirmininko pareigas ėjęs M. K. Čiurlionis atrinkinėjo parodai profesionaliosios dailės skyriaus eksponatus, pats eksponavo apie 60 savo darbų. Nemaža dalis šios parodos rengimo rūpesčių teko jam. 

„Gerbiamas kolega,
Liet. Dail. Dr[augijos] vardu turiu garbės Jums pranešti, kad II-oji Lietuvių [dailės] Paroda bus atidaryta 1908 m. vasario pabaigoje (senuoju stilium). Tuo pačiu kuo labiausiai Jūsų prašau, kad būtumėt malonus joje dalyvauti. Be jokių atsikalbinėjimų, gerai? <…> Jūsų M. K. Čiurlianis.“ (Iš laiško Adomui Varnui, Vilnius, 1908 01 25).

„Lietuvių dailės draugijos tikslas – palaikyti ir kiek galima padidinti tą ugnį, uždavinys gi – platinti ir auginti liaudies dailę, vienyti lietuvius artistus. Parodos tikslas – tverti lietuvių plastikos dailę. Lietuvių dailės draugijos valdyba, susidedanti iš pirmininko Ant. Žmuidzinavičiaus ir narių M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, J. Vileišio ir Z. Gimbutaitės, skuba pranešti gerbiamiems tautiečiams, kad:
Antroji lietuvių dailės paroda bus atverta Vilniuj, 1908 m., antroj vasario mėn. pusėj. <…>“ (Iš Vilniaus žinios straipsnio, 1908 m. sausio pabaiga).

Lietuvių dailės draugijos vicepirmininko pareigas ėjęs M. K. Čiurlionis atrinkinėjo parodai profesionaliosios dailės skyriaus eksponatus bei atliko kitas administracines veiklas:

„Visa, kas susiję su paroda, turėjau pats savo rankomis tvarkyti. Laiškai, –  o jų buvo daugybė, –  straipsniai, bilietai, katalogai, plakatai, spaustuvė, prekių stotis, policija, gubernatorius. Savo rankomis išardžiau dėžes, o net tempiau sunkumus į trečią aukštą, pas rėmų taisytoją laksčiau be galo.

Paveikslų kabinimas priklausė prie sunkiausių darbų. Keturi kambariai, kiekvieno sienos kitaip apmuštos, neišvengiama šviesa iš šono, milžiniški Stabrausko paveikslai. Tai buvo! Jau neva iškabinti, žiūri – blogai. Vėl viską reikia ardyti, ir taip be galo. Vis dėlto paskirtu laiku, vadinasi, ketvirtadienį vasario 28 dieną 1 val po pietų, viskas buvo parengta. Vietoje ceremonialinių prakalbų iškabinom lygiai 1 val. milžinišką mėlyną vėliavą ir pravėrėm duris…“ (Iš M. K. Čiurlionio laiško Bronisławai Wolman).

Tenka kurti parodos plakatą ir vykti į Varšuvą jo litografuoti:

„Labs ryts!?
Litografuoju afišas ir todėl negrįžtu. Klausykite, Auksute, parašykite ką apie II parodą į „Vilniaus žinias“ ir į „Viltį“, gerai? Aš esu pažadėjęs kasdien ką nors rašyti, bet nelemtoji Varšuva sujaukė man visus popierius. Nepykite. Parašykite ką nors apie meną, apie tapybą, na, ir priklijuokite prie to Il-ąją parodą, būtinai, pšasau labai ir spaudžiu leteną. M. K. Čiurlianis“ (Iš laiško Sofijai, Varšuva, 1908, vasario 4 d.)

„<…> Lietuvoje pradeda rasties dailė, – tai pirmas prirodymas, kad Lietuvoje pradeda rasties kultūra. Dvasia auga. <…> Jau netrukus, netrukus pamatysime Antrąją lietuvių dailės parodą. Ar mokės visuomenė pasitikti su džiaugsmu ir įsitikėjimu? Pamatysime.“ (Iš S. Kymantaitės straipsnio „Viltis“, 1908 m. vasario 13 d.).

Parodos plakatas:

„Paroda atidaryta vasario pradžioje seno stiliaus – ją skelbė nuostabus Čiurlionio plakatas: didžiulė salė, kylanti iš už miško – saulė per visą paveikslą ir jos fone medžių siluetai. Tos afišos litografuoti Čiurlionis važiavo į Varšuvą – truko ten gal savaitę.“ (Iš S. Čiurlionienės atsiminimų, apie 1908 vasario-kovo pradžią).

Taip pat kviesti visuomenę:

„Paremkime Antrąją Lietuvių Dailės Parodą! Štai ir Antroji Lietuvių Dailės Paroda. Apie jos svarbumą mūsų kultūros gyvenime nėra ką ir kalbėti, apie tat kiek buvo kalbėta ir rašyta pirm ir laike Pirmosios Lietuvių Dailės Parodos, kuri taip puikiai nusisekė.“ (Iš M.K. Čiurlionio nepasirašyto straipsnio „Vilniaus žinioms“, 1908 02 02).

Paroda vyko nuo 1908 vasario 28 (kovo 12) d. iki balandžio 28 (gegužės 11 d.). Šioje parodoje pats M. K. Čiurlionis eksponavo apie 60 savo darbų.

„Publika reikalavo paveikslus aiškinti. Tai stumdavo Konstantiną iš pusiausvyros: „Kodėl žmonės nežiūri. Kodėl neįtempia savo dvasios – juk kiekvienas kitaip prieina, kitaip prima meno kūrinj. Kodėl tu manes neklausi: „Ką tai reiškia? Ką tai reiškia?“ Ir tas toks santūrus, lygus ir švelnus žmogus vos susivaldydavo nuo šiurkstaus žodzio. <…> Dailininką [Čiurlionį] pasveikino: „Kaip gerai, kad tamsta esi, prašau man aiškinti.“ Jau pamačiau Konstantino veide ironijos blykstelėjimą. <…>“ (Iš S. Sofijos Čiurlionienės prisiminimų).

„Neapšviestas žmogus, žiūrėdamas į esančius aplink jį gamtos gražumus, neišreiškia balsiai savo pasigėrėjimo, kaip taip kiekviename žingsnyje daro vadinamoji inteligentija, bet šitai nereiškia, kad neatjaučia saulės tekėjimo ir nusileidimo gražumo, kad neatskiria giedros vaivorykštės nuo sunkaus debesies, upelio ūžimo nuo paukščių čiulbėjimo, tolimo griausmo murmėjimo nuo pilno paslapčių ir rimtumo pasakojimo tamsaus iš senatvės miško.
Sodietis klauso ir žiūri tyliai, niekas jo nemokina: žiūrėk, kaip tai gražu! Jis pats žino. Ir gėrisi gamta, bet taip pat saviškai: suformuoja dainas, o jose yra viskas, visi gamtos grožybių turtai; pastebėti, papasakoti, išvardyti, ir išvardyti sušvelnintai: vietoj saulė – saulutė, vietoj Nemunas – Nemunėlis, vietoj aušra – aušrelė ir t.t., kas parodo, kad vis tai mylima ir miela širdžiai.“ (M. K. Čiurlionis, iš straipsnio „Antroji lietuvių dailės paroda“).

„Jis rašė, bet rašė ilgai, o [Antrosios lietuviu dailés] parodos lankytojai [kaunieciai] paveikslus sau aiškinosi kaip mokėjo. Parodai įpusėjus, jis man rodo savo rankraštį ir sako, kad jau baigiasi paroda, ir nemanąs, kad busią reikalo spausdinti. Visi, kurie ji prie to darbo ir ragindavo, dabar buvo jau aprimę. Aš iš savo pusės pareiškiau pasigailėjimo, kad jis taip mano. Tada jis man tą rankraštį atidavė ir sako, žinokis, neturiu laiko ir noro toliau apie tai manyti. <…> Tame M[ikalojaus] Konstanto rankraštyje, pamenu, buvo ne tiek aiškinta jo paveikslai, kiek apskritai apie tos rūšies meną kalbėta. <…> Kur ne kur prie kalbamojo dalyko pavyzdžiu sulygindavo savo paveikslus.“ (Iš P. Rimšos atsiminimų. Ištrauka apie 1908 m. gegužės-birželio laikotarpį, kai, numačius II-ąją parodą perkelti į Kauną.).

Vėliau paroda perkeliama į Kauną:

„II-ąją parodą nutarta vežti į Kauną. <…> Važiuoju ir aš padėti Konstantinui tos parodos rengti.“ (Iš S. Sofijos Čiurlionienės prisiminimų).

Plačiau:
Daugiakalbis M. K. Čiurlionio namų audiogidas.
Mobilioji aplikacija „Čiurlionio Vilnius“ – išmanus būdas pažinti Čiurlionį Vilniuje. Programėlę galite atsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių.
Stanislovas Žvirgždas „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“ (2019).
Lietuvių dailės draugijos veikla, įstatai (virtuali paroda).